Popietė “Žiburėlis rankelėse- šviesa širdelėse”

Redaguota: 2022-11-16 13:35

 

Gražus ir geras šis vakaras

Ir mums nebaisi ši naktis.

Žvaigždes jau uždegė angelas

Ir mūsų žibintų ugnis.

 

Žibintų šventė švenčiama lapkričio 11 dieną. Ar žinote kuo ji ypatinga? Ji mums visiems primena, kad nors lauke ir tamsu, viduje visada turi būti šilta ir šviesu. Viduje – tai sieloje. Sielos šviesa ir yra tikroji žibinto šviesa, kurią svarbu saugoti, prižiūrėti ir neleisti tai šviesai užgesti. 

 Lietuvoje nešiojami žibintai buvo dėžutė su viduje įstatyta lempele ar žvake. Senieji žibintai buvo mediniai, įstiklintomis sienelėmis bei durelėmis. Dar sudėtingesni būdavo fabrikinės gamybos metaliniai žibintai, vadinami liktarnomis.  XIX a. pradžioje pagrindinėse gatvėse, ant namų sienų ėmė rastis pirmieji žibintai, su metais jie tobulėjo ir kito žibintų paskirtis.

 Šiais laikais žibintas tapo šviesos, šilumos simboliu, ypač kai niūrų rudenį trumpėja dienos, šalta, labiausiai jie naudojami Advento laikotarpiu.

 Tamsiais vakarais gera žiūrėti į degančią žvakelę, mėgautis jos teikiama šiluma.  Lapkričio mėnesiui prasidėjus, vaikai kartu su tėveliais, mokytojomis kūrė nuostabius žibintus, kad kiekvieno vaiko žibintas šviestų ir šildytų širdeles. Žibintų šventės vakarą, visi susirinko į darželio kiemą. Skleisdami žibintų šviesą šoko, dainavo, kalbėjosi apie sveiką gyvenimo būdą, apie artėjantį Advento laikotarpį ir klausėsi I. Mackevičienės improvizuotos „Pasakos apie žibintą“.